Donatas Petrošius „Ir laimingai“

Donatas Petrošius

Ir laimingai

Atsimenu, tarsi bÅ«tų nutikÄ™ kÄ… tik: gludindamas nesudÄ—tingÄ… triukÄ…, nesÄ—kmingai nusprÅ«dau nuo dviračio išdžiÅ«vusiame priešgaisriniame rezervuare ant senos iškorÄ—jusios guminÄ—s plokštÄ—s, kuriÄ…, išlupÄ™ iš bÄ—gimo tako stadione, andai atvilko savo eibÄ—mis pagarsÄ—jÄ™ rupūžgalviai – tie patys, kuriuos kasmet palieka pataisų.

Nieko neskaudÄ—jo, tik rankÄ….

– PoodinÄ— kraujosruva ar, blogiausiu atveju, lūžęs žastikaulis, – konstatavo KÄ™stutis. Jis nešiojo kontaktinius lÄ™šius, taigi juo netikÄ—ti negalÄ—jau.

Pataikiau kada nudribti: juk šiandien man lygiai dvylika metų vienuolika mÄ—nesių trys šimtai šešiasdešimt keturios dienos. Rytoj – tryliktasis, jubiliejinis, gimtadienis.

Diena, atrodžiusi tokia šviesi, sparčiai geso, nuotaika bjuro. Man buvo pasakyta kuo mažiau švytruoti sužeistÄ…ja ranka, ir mes patraukÄ—me dulkÄ—tuoju aplinkkeliu į miestelio aikštÄ™. Bene rasim išeitį.

Kiek pamindžikavÄ™ tušÄioje apytamsÄ—je plynÄ—je, prisiminÄ—me, kad Geležinio Vilko gatvÄ—je gyvena KÄ™stučio pusseserÄ— AdelÄ—. Ji turÄ—jo strazdanotÄ… nosį ir svarbiÄ… ypatybÄ™ – buvo veterinaro dukra.

PirminÄ— apžiÅ«ra įvyko po obelim, pasišviečiant žibintuvÄ—liu. AdelÄ— teigÄ— negalinti nieko garantuoti, bet jai pasirodÄ—, kad pavojus gyvybei negresia. PaguodÄ—, kad galbÅ«t pavyks išvengti ir amputacijos, ir gipso. Galiausiai ištrynÄ— žastÄ… tepalu, kurį, anot jos, tÄ—vas naudoja mįslingiems atvejams.

Trobon įslinkau skersas, išmiegojau kaip rÄ…stigalis – ant vieno šono.

Mano gimimo diena, liepos šeštoji, išaušo saulÄ—ta. KaršÄius ištvÄ—riau prie tvenkinių, iki kaklo panirÄ™s vÄ—siame šaltiniuotame vandenyje – vis patikrindamas, ar ranka netinsta.

Pavakariop atÄ—jo KÄ™stutis. Kai nusibodo žaisti kompiuteriu, prisiminÄ—me AdelÄ™, mano rankÄ…, pagalvojome, kad neprošal bÅ«tų tÄ™sti reabilitacijÄ…. PrigriebÄ—me pyrago, keturis greipfrutus. LimonadÄ… buvome išgÄ—rÄ™, bet šaldytuve radau butelį sirupo.

AikštÄ—s pakrašty, ant suoliukų, pastebÄ—jom išrikiuotus instrumentus: klarnetus, obojus, tÅ«bas ir kitus trimitus. Orkestrantai ir išsičiustijÄ™ piliečiai kiek nuošaliau suplukÄ™ ginčijosi – reikia dÅ«dų ar ne?

Ne, mes dÅ«dų nelietÄ—me. Tik šliukštelÄ—jome į kiekvienÄ… po šlakelį sirupo.

Pasprukti nepavyko – istorijos mokytojas užverbavo giedoti „TautiškÄ… giesmÄ™“. Su visais pasaulio lietuviais. DÅ«dų orkestras, užuot grojÄ™s, saldžiai čepsÄ—jo. Gūžčiojom tarsi niekuo dÄ—ti.

VÄ—liau, belaukiant AdelÄ—s sode, KÄ™stutis aiškino, esÄ… neteisinga, kad karaliaus Mindaugo karÅ«navimÄ… švenčiame, o karaliaus KÄ™stučio – ne. SakÄ— – palauk, tapsiu istoriku, viskÄ… įrodysiu.

TÄ… vakarÄ… man dar nerÅ«pÄ—jo, kuris karalius svarbesnis – laukiau, kada ateis AdelÄ— ir pasakys, kad mes gyvensim ilgai. 

 

 

Rašybos ir skyrybos paaiškinimai:

http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/diktantas-ir-laimingai-su-skyrybos-paaiskinimais

 

Grįžti į naujienas