Alvydas Šlepikas „Bedugnė“

Alvydas Šlepikas

BEDUGNÄ–

 

Naktį pasnigo, miškas nubalo. NendrÄ—s, juosiančios ežerÄ—lį, buvo tarytum paslaptingi hieroglifai, kaligrafo įrėžti į tylÄ…, neperskaitomi, todÄ—l nebylÅ«s. Tik du didžiuliai krankliai vartÄ—si, žaidÄ— ore vis sugrumÄ—dami toli girdimais balsais. Miškas stovÄ—jo tarytum rikiuotÄ— baltų ir juodų pÄ—stininkų. Ežero vanduo buvo juodas ir slÄ—pÄ— bedugnÄ™. Lygaus paviršiaus nežeidÄ— net menkiausias vÄ—jelis, tik tamsiajame veidrody atsispindÄ—jo pakibÄ™s (tiesiai pačiame paveikslo viduryje) plaštakos formos debesis.

Danius sÄ—dÄ—jo ant tvirto, nors seniai sukalto lieptelio meškeriotojo vietoje – to pensiono prižiÅ«rÄ—tojai taip puikiai rÅ«pinosi viskuo: aplinka, tyla, suoleliais, takais. Danius sÄ—dÄ—jo ir juto, kad, nepaisant šalčio, lÄ—tai besismelkiančio į nugarÄ… ir sÄ—dmenis, nepaisant nevisiškai žieminių batų, jo sÄ…monÄ— pradeda žvelgti giliau, suprasti daugiau. Apie paukšÄius, apie debesį ir apie patį save. Varnai vartÄ—si danguje, o jų broliai dvyniai nardÄ— ežero veidrody, skrydžio stygomis pjaustydami atsispindinčiÄ… dangaus plaštakÄ….

Danius klausÄ—si tylinčių medžių, tylinčių nendrių ir bežadÄ—s gelmÄ—s. SaulÄ— pasislÄ—pÄ—, Ä—mÄ— snyguriuoti. RodÄ—si keista, kad neįmanoma pasakyti, koks gi dabar paros metas. Danius pasijuto laimingas pirmÄ… kartÄ… po šitiek dienų, po šitiekos metų. Žmogus užsimerkÄ— ir išgirdo švelnius, vos juntamus, vos girdimus lyg garsus, lyg dainavimÄ…. AtrodÄ—, kad mažytÄ—s neklaužadų pÄ—dutÄ—s bÄ—ga pačiu vandens paviršiumi, ir kiekvienas jų sukeltas ratilÄ—lis aidi it lūžtanti snaigÄ—. Danius atmerkÄ— akis – ir tikrai, pirmiausia išvydo ženklus vandenyje. Tuos mažų pÄ—dučių sukeltus ratilus. VÄ—liau įsižiÅ«rÄ—jÄ™s pamatÄ— bÅ«tybes, kurios smalsiai stebÄ—jo žmogų, ir rodÄ—si, kad didelÄ—s, palyginti su gležnais jų kÅ«neliais, akys juokÄ—si. BÄ—ginÄ—damos virš grasios užpelkÄ—jusio ežero juodumos jos tarytum koketavo. Kiekvienas jų žingsnis skambÄ—jo.

„Keista, bÅ«tent taip jos ir atrodo“, – nusistebÄ—jo Danius. Kitame ežero krante nuo meldo nukrito sniegas. Danius nedrÄ…siai šyptelÄ—jo. Švelniai, tačiau vis dÄ—lto taip šiurkšÄiai pÅ«stelÄ—jo vÄ—jas. Krankliai nuskrido, tyliai sušnarÄ—jo pakrantÄ—s žolÄ—, Daniaus krÅ«tinÄ—je Ä—mÄ— augti tuštuma. Keistas garsas gręžė erdvÄ™.

Tai jos.

Taip, tai tos skaidrios, švelnios bÅ«tybÄ—s, tai jos taip bjauriai griežė dantimis. Beje, jos nebeatrodÄ— tokios nekaltos, o jų mÄ…sliose akyse atsispindÄ—jo bedugnÄ—. Tie padarÄ—liai nebesišypsojo, bet šiepÄ—si, ir baimÄ— pradÄ—jo semti Danių tarytum dvokus pelkynų vanduo. Tos aštriadantÄ—s beždžionÄ—lÄ—s čiuožė vandens paviršiumi vis artyn.

Danius pajuto siaubÄ…, sugniaužiantį sielÄ… šaldančiais, stingdančiais pirštais.

NetikÄ—tai išgirdo balsÄ…:

– TÄ—ti, jeigu tas paveikslas tave gÄ…sdina, aš jį nukabinsiu.

 

Tekstas su visais rašybos ir skyrybos variantais http://www.vlkk.lt/visos-naujienos

Grįžti į naujienas