Julius Sasnauskas „Vienkartinumas“

Julius Sasnauskas

VIENKARTINUMAS

KeletÄ… metų per šiokiadienių mišias koplyčioje vis laukdavau savo stebuklo. Altoriuje kybo didžiulÄ— nukryžiuoto JÄ—zaus figÅ«ra, kažin kaip atlaikiusi sovietmečio negandas, nepražudyta. Pasak kalbų, pats monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas jÄ… kitados išgelbÄ—jÄ™s mainais į degtinÄ™ ir paskui sugrąžinÄ™s Bernardinų bažnyčiai, kai iš ten buvo išprašytas sandÄ—lis. FigÅ«ra su kryžiumi iškelta aukštai, ir, bÅ«damas šalimais, turi atsilošti, kad pamatytum tiesiai į tave atgręžtÄ… gotikinį JÄ—zaus skruostÄ…. Jei ne mišios ir susirinkÄ™ žmonÄ—s, stovÄ—tum valandų valandas, užvertÄ™s galvÄ…. Sykį pamačiau, kad, padÄ—jus mišių taurÄ™ į tam tikrÄ… vietÄ… ant altoriaus, vyno paviršiuje sušmėžuoja ištįsÄ™s JÄ—zaus kÅ«nas. Pakartojau kitÄ…dien, ir vÄ—l tas pats vaizdas, raudonai tvaskantis šventasis veidas. Patikdavo tokia nereglamentuota mišių dalis. Tyčia pakrutindavau taurÄ™, kad vynas mažumÄ—lÄ™ sujudÄ—tų, ir tÄ…syk užmerktos Viešpaties akys suribuliuodavo tarytum gyvos. Ims ir atsimerks. Man net rodÄ—si, jog su Nukryžiuotuoju sudaryta slapta sÄ…junga ir jo atšvaitas taurÄ—je bÅ«siÄ…s ženklas, kad jis yra kartu, suvadinÄ™s mus koplyčion melstis ir šlovinti DievÄ…. Nežinau, ar viskas bÅ«tų darÄ™si lygiai taip be mišių, atsinešus prie altoriaus arbatos puodelį.

Na, ir žaisdavome abu, niekam aplinkui nematant ir nenutuokiant. Bet kartÄ… pasigyriau vienai senai draugei, pamaldžiai ir meniškai sielai, ir ji pritarÄ—, jog tai – gryniausias stebuklas, apie kuriuos rašoma šventųjų gyvenimuose. „Ech...“ – dar atsiduso iš pačių įsčių, lyg atminusi kažkÄ…. Nujaučiau, kad jai irgi knietÄ—jo žvilgtelÄ—ti per mišias į taurÄ—s vidų, tik nedrįso prašyti, o ir bažnytinÄ—s taisyklÄ—s tam, deja, nepalankios. Tai tik mįslingai šypsodavosi iš tolo palei koplyčios duris.

Tačiau stebuklai nebÅ«tų tokie brangÅ«s, jeigu tÄ™stųsi be paliovos. Trijų Karalių koplyčioje prasidÄ—jo remontas, dažė ir auksavo altorių, šveitÄ—, čiustijo nekaltus JÄ—zaus sÄ…narius, ir kai darbai buvo baigti, anas atvaizdas taurÄ—je daugiau nebepasirodÄ—. Gal restauratoriai pakÄ—lÄ— kryžių dar aukšÄiau ar nuleido žemyn, gal jis pasviro kitu kampu – nežinia. SukinÄ—jau mišių taurÄ™ ir vienaip, ir kitaip, bet viskas perniek. MatÄ—si taurÄ—je tik vynas. Tarpais dingteli, ar nebÅ«siu pats ko prisidirbÄ™s, kvailai pasipuikavÄ™s, kad staiga užgeso nuostabusis reginys.

Aišku, nieko originalaus įtarti dieviškus dalykus, atsispindinčius kur tik nori. Juk seniausiai įvykÄ™ ir viešai pranešta: „Žodis tapo kÅ«nu.“ KodÄ—l Dievui vis maga čia atsispindÄ—ti, prabilti ar pakvipti, nepaisant visų pasaulio paikysčių ir nedorybių, yra ne mažesnÄ— paslaptis nei jo SÅ«naus romus žvelgimas nuo kryžiaus. Tai kam dar šnekÄ—ti? Prisiminiau tas mišias, nes buvo gražu. Ir dÄ—l to, kad nepasikartos. Visa, kas gražiausia, – tik vienÄ…syk. MalonÄ—s tenka tykoti lyg medžiotojui.  

 

Rašybos ir skyrybos variantai ir paaiškinimai ValstybinÄ—s lietuvių kalbos komisijos svetainÄ—je:

http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/nacionalinis-diktantas-julius-sasnauskas-vienkartinumas

 

Grįžti į naujienas