Paukščiai lizdų visokiausių

Vladas Braziūnas

Priskrido toks varnÄ—no Å«gio, kanapÄ—tas, pašuoliavo kiek nuleidÄ™s sparnus, uodegytÄ™ pastatÄ™s, purpt ir nulÄ—kÄ— vÄ—l prie savųjų. Nebaikštus didžiaakis strazdas. Bet ne tas paauglystÄ—s dienų giesmininkas, kurio savigynos ryžtas iš atminties neišeina.ÄŒionykšÄiai strazdai pažįstami ne visi. Šiuos pakrikštijau raudonkrūčiais: įvardytas – jau savas.

Kas yra tas vardijimas, žodžių kÅ«ryba? Iš užjÅ«rio grįžęs namo, gausiu MiglÄ—s laiškelį. Rašys pati išvykstanti į svečiÄ… šalį, bet patikins, jog meilÄ—s mÅ«sų miesteliui instinktas širdyje tebeglÅ«dintis. Pirminis savojo lizdo instinktas.

Ir vÄ—l prisivaidens tÄ—vo sodinta raudonlapÄ— obelis. Dar pyplys, į jÄ… įsilipÄ™s ar užsiropštÄ™s ant malkinÄ—s stogo, galÄ—jai tarti, jog po kojomis visas pasaulis. ÄŒia buvo gera skaityti, svajoti, kai kÄ… sumeistrauti. Iš vielos vienÄ…kart prilanksčiau kopÄ—tÄ—lių ir prikarsčiau jų į šakas, kad varnÄ—niukai smagiai kopinÄ—tų po lajÄ…, kol paskrydÄ—ti nekiek teįstengia.

Parke iš mano skobtų inkilų, iš mano stebimų lizdų plačias gerkles laidÄ— visokių zylių, karvelių keršulių, strazdų, kitÄ…syk ir liepsnelių jaunikliai. TolÄ—liau beržynÄ—lis, vÄ—l paukšÄiai, gražiabalsiai ir gražiagalviai. Prie uoksų, prie gūžtų rÅ«pÄ—jo vis prisilipti. Neteko Å«mai prieš akis išvysti iš uokso išnyrant gyvatÄ—s, šnypšÄiančios, o iš tikro tik grąžiagalvÄ—s, pilkšvo genelio, galvÄ… begrąžančio, gÄ…sdinančio. Bet gavau kitų pamokų, kaip kiekvienas paukštis savÄ…jį lizdÄ… brangina ir gina. EntuziastingÄ… lizdaviečių žvalgÄ… nuviliojo keršulis, raišu prisimetÄ™s, ir apšvirkštÄ— strazdas giesmininkas gailyno mÄ—lynÄ—mis.

Parko takai priesmÄ—lingi, vingrÅ«s, kojų išminti ir gerai suplÅ«kti, tik vietomis ant jų kaip gyslos iššokusios šaknys, blizgiai nugludintos, vien protarpiais sutviskančios pilnaty. Atpildavom ten dviračiais, nardydavom tais takais be šviesų, be nieko, kiekvienÄ… takelio linkį, kauburį ar dauburį, kiekvienÄ… šaknį pelenguodami lyg šikšnosparniai.

Ä® aukštÄ…sias pušis temstant sliuogdavom laukti, kol dangaus vyzdyje ims ryškÄ—ti skystas tamsesnis dryželis, artÄ—s ir tirštÄ—s, ir į juodÄ… debesį virs. Ir kliÅ«st patikliai ant mÅ«sų it sklendžiantis ežeras, tyčia netyčia kam nors jo vardo mįslÄ™ įminus. Ir skÄ™sim išskÄ—tÄ™ rankas šitame ežere, pilname jau miegÅ«stos gyvybÄ—s. Jusim kibius nagelių dyglius, lyg bÅ«tumÄ—m šakos, nakvoti patogios laktos. Ir gausim jas upÄ—j kaip reikiant mirkyti, nes kiekvieno lizdo šnekučiui Dievo skirta ir lesti, ir trÄ™šti.

Grįžti į naujienas