Parytys

Mindaugas Nastaravičius

 

„Atsimerk mano akimis“, – skambtelÄ—ja vos ne vos į kambario duris, kuriose nÄ—ra jokio skambučio, išnyra yrančiame ryto slÄ—piny, neturinčiame jokių durų, suvirpa ties laikančiÄ…ja siena, nesančia šiame kambary.

Nejaugi tuos žodžius, vos girdimus, bet vis tiek geliančius paryčio tylai, sudÄ—liojo jis pats, jau kelintÄ…dien bandantis nepaklysti tarp vis labiau myštančios sapno ir nubudimo ribos. Negi šÄ¯ sakinį, trumpÄ…, aptrupÄ—jusį, gluminantį, sugebÄ—jo ištarti kÄ… tik į kambarį įšliaužęs tripirštis tinginys – jo augintinis, plaukuotas žinduolis iš Pietų Amerikos džiunglių, dažniausiai tÅ«nantis medžiuose, ilgais nagais kabindamasis už šakų ir stiebo, šlamšÄiantis žievÄ™, lapus. ÄŒia, mÅ«sų platumose, jis prisitaikÄ™s prie obuolių, morkų, burokų, tada miegantis ir miegantis, kartais žnektelÄ—jantis ant žemÄ—s, bet atkuntantis tik tuomet, kai panyžta kailis – plika akimi neįžiÅ«rimos gyvybÄ—s namai. Bet namai – namai. Net ir kailyje, net – aukštyn kojomis.

Kad ir kaip spyriotųsi, bet tasai „atsimerk mano akimis“ privertÄ— jį išsibudinti ir bent jau apsidairyti prietemoje. PabÅ«gÄ™ menkučio šuoro, nuo stalo sliÅ«gtelÄ—jo praÄ—jusios paros užrašai – atminties lašai praeities dykumoje, po kuriÄ… anÄ…nakt žirgliojo kupinas ryžto, nebijodamas griuvinÄ—ti, be baimÄ—s, kad viskas perniek.

Ne, jokių pokyčių: ta pati trÅ«nijanti, bet vis dar tinkama spinta, tas pats, atrodo, juodalksnio stalas, tie patys kartkartÄ—mis susiÅ«buojantys keisčiausių pasaulio gyvių paveikslai, tas pats pasišiaušÄ™s, įmigÄ™s, nagais į kojÅ«galį įsitvÄ—rÄ™s tripirštis.

„Atsimerk mano akimis“, – darkart, tik kiek garsiau suplevena šitoj tirštumoj. Bet jis tebetyso sujauktame guolyje, vienÄ… akimirkÄ… panerdamas sapno gelmÄ—j, o kitÄ… jau, žiÅ«rÄ—k, išnirdamas čia, savajame kambaryje, bÅ«damas tikras, kad jau nebeužsnÅ«s, tačiau kaipmat nugrimztantis atgal.

Ten, beribÄ—je glÅ«dumoje, įžiÅ«rime visa, kas buvo, visa, kas galÄ—tų bÅ«ti, ir visa, ko niekada nebus. Ten nustembame, tylime, išsigÄ…stame, susitinkame, išduodame. Ten, irdamiesi paryčio rÅ«ku, mums atsimerkia visi mÅ«sų žmonÄ—s ir žvÄ—rys, net tripirštis tinginys, be reikalo niekada nepraplÄ—šiantis akių, kaip ir tie paveikslų keistuoliai, čia jau niekuo nebestebinantys.

„Atsimerk mano akimis“, – ir vÄ—l suzvimbia virš galvos. TodÄ—l jis apgraibomis išlipa iš lovos ir žengteli pirmyn – į kambario gilumÄ…, į kitÄ… dienÄ…, į visa, kas laukia atsimerkus.

Grindimis nurieda prakÄ…stas burokas.

 

Rašybos ir skyrybos paaiškinimai: www.vlkk.lt

Grįžti į naujienas