Donaldas Kajokas

Pačiame ežero viduryje – bemaž tikslaus ovalo formos sala. Šiaurinėje jos pakrantėje, užsimaukšlinęs neperšlampamo apsiausto gobtuvą ant galvos, stovi vyras. Prie kojų tupi lūšis. Sakytum, katė. Tik didesnė, aštresnėmis ausimis, kurios prie pat viršūnėlių neregima virvute persmaugtos tartum kaspinai.

Vakarėja.

Čia pat ir balandžio vidurys. O žiema pasitaikė graži, gėda skųstis. Nuo vėpūtinių banguojanti pamiškė, storai apsnigtas ežeras jau prieš Kalėdas buvo įgavę breigeliško vaiskumo. Sniegas švarus, baltut baltutėlis, dešimties laipsnių šaltukas, oras bevėjis, beveik paliečiamas, skambantis. Vakarop, kai imdavo snyguriuoti, o anąžiem dažniausiai pasnigdavo tik vakarais ir naktimis, skambesio tonacija pakisdavo, suminkštėdavo, bet virpesys vis tiek likdavo toks pat švarus ir pradmeniškai tyras.

Už vyro nugaros girdėti košiantis garsas – monotoniškas vėjagaudės ošesys. Pailga juodo audeklo kišenėlė, pririšta prie metrinio stiebo, įsmeigto šalia skystai rūkstančio trobos kamino.

Žmogus apsisuka, kilsteli žvilgsnį į vėjagaudę – pučia iš šiaurės vakarų, nuo miestelio. Trobos durys pietų pusėje, vadinasi, šilumos taip greitai neišpustys. 

Kiek pasimėgavęs keliais drėgno ir sūkuringo vėjo smūgiais į nugarą, nulinguoja į malkinę, susimeta ant rankos glėbuką beržinių pliauskų.

– Šiąnakt nakvosi čia, aštriadante.

Antrąkart kartoti nereikia, lūšis klusniai užšoka ant malkų rietuvės ir išsitiesia kaip ilga – tarytum įprastame savo guolyje.

Grįžęs trobon, vyras įmeta dvi pliauskas į priblėsusią krosnį, apsiaustą pakabina ant vinies, įkaltos durų kairėje, kelissyk kosteli į petį.

Ant stalo guli storas sąsiuvinis žaliais susigarankščiavusiais viršeliais. Žmogus paima jį, valandėlę laiko rankoje, paskui praveria krosnies dureles ir ryžtingai sviedžia į ugnį. Ničnieko neregintį žvilgsnį įremia į liepsnos laižomus lapus ir pusbalsiu ištaria:

– Grok, Jurgi, grok...

O tuo pat metu ištaiginguose sostinės rūmuose subtiliausiais kvepalais išsikvepinusios, pečius apnuoginusios damos ir frakuoti jų kavalieriai, puošnios aukštuomenės ponios ir solidūs ponai sukritę į minkštasuolius išplėstomis akimis žvelgia į ryškų šviesos ratą, kurio viduryje jaunas smuikininkas griežia nemirtingąją Bacho „Čakoną“. Visų kaip vieno akys įbestos į liauną garbanotų plaukų smuiko virtuozą, jie klausosi nedrįsdami nė kvėptelti.

Ilgai ilgai klausosi – taip ilgai, kaip tasai kosčiojantis vargeta žvelgia į savo krosnies liepsną.

Bet ir auksu spindinčioje salėje, ir čia, paprastoje provincijos trobikėje, tvyro toks pat ilgesys.

Visiškai toks pat, lygut lygutėliai.

Toks, kokį sunkiausia pakelti.

Ir niekas nežino – kodėl.  

 Išsamius teksto rašybos ir skyrybos ypatumų paaiškinimus žr. www.vlkk.lt  skyriuje Naujienos.