Grok, Jurgi, grok...

Donaldas Kajokas

 

 

Pačiame ežero viduryje – bemaž tikslaus ovalo formos sala. ŠiaurinÄ—je jos pakrantÄ—je, užsimaukšlinÄ™s neperšlampamo apsiausto gobtuvÄ… ant galvos, stovi vyras. Prie kojų tupi lÅ«šis. Sakytum, katÄ—. Tik didesnÄ—, aštresnÄ—mis ausimis, kurios prie pat viršÅ«nÄ—lių neregima virvute persmaugtos tartum kaspinai.

VakarÄ—ja.

ÄŒia pat ir balandžio vidurys. O žiema pasitaikÄ— graži, gÄ—da skųstis. Nuo vÄ—pÅ«tinių banguojanti pamiškÄ—, storai apsnigtas ežeras jau prieš KalÄ—das buvo įgavÄ™ breigeliško vaiskumo. Sniegas švarus, baltut baltutÄ—lis, dešimties laipsnių šaltukas, oras bevÄ—jis, beveik paliečiamas, skambantis. Vakarop, kai imdavo snyguriuoti, o anąžiem dažniausiai pasnigdavo tik vakarais ir naktimis, skambesio tonacija pakisdavo, suminkštÄ—davo, bet virpesys vis tiek likdavo toks pat švarus ir pradmeniškai tyras.

Už vyro nugaros girdÄ—ti košiantis garsas – monotoniškas vÄ—jagaudÄ—s ošesys. Pailga juodo audeklo kišenÄ—lÄ—, pririšta prie metrinio stiebo, įsmeigto šalia skystai rÅ«kstančio trobos kamino.

Žmogus apsisuka, kilsteli žvilgsnį į vÄ—jagaudÄ™ – pučia iš šiaurÄ—s vakarų, nuo miestelio. Trobos durys pietų pusÄ—je, vadinasi, šilumos taip greitai neišpustys. 

Kiek pasimėgavęs keliais drėgno ir sūkuringo vėjo smūgiais į nugarą, nulinguoja į malkinę, susimeta ant rankos glėbuką beržinių pliauskų.

– ŠiÄ…nakt nakvosi čia, aštriadante.

AntrÄ…kart kartoti nereikia, lÅ«šis klusniai užšoka ant malkų rietuvÄ—s ir išsitiesia kaip ilga – tarytum įprastame savo guolyje.

Grįžęs trobon, vyras įmeta dvi pliauskas į priblėsusią krosnį, apsiaustą pakabina ant vinies, įkaltos durų kairėje, kelissyk kosteli į petį.

Ant stalo guli storas sÄ…siuvinis žaliais susigarankšÄiavusiais viršeliais. Žmogus paima jį, valandÄ—lÄ™ laiko rankoje, paskui praveria krosnies dureles ir ryžtingai sviedžia į ugnį. Ničnieko neregintį žvilgsnį įremia į liepsnos laižomus lapus ir pusbalsiu ištaria:

– Grok, Jurgi, grok...

O tuo pat metu ištaiginguose sostinÄ—s rÅ«muose subtiliausiais kvepalais išsikvepinusios, pečius apnuoginusios damos ir frakuoti jų kavalieriai, puošnios aukštuomenÄ—s ponios ir solidÅ«s ponai sukritÄ™ į minkštasuolius išplÄ—stomis akimis žvelgia į ryškų šviesos ratÄ…, kurio viduryje jaunas smuikininkas griežia nemirtingÄ…jÄ… Bacho „ÄŒakonÄ…“. Visų kaip vieno akys įbestos į liaunÄ… garbanotų plaukų smuiko virtuozÄ…, jie klausosi nedrįsdami nÄ— kvÄ—ptelti.

Ilgai ilgai klausosi – taip ilgai, kaip tasai kosčiojantis vargeta žvelgia į savo krosnies liepsnÄ….

Bet ir auksu spindinčioje salėje, ir čia, paprastoje provincijos trobikėje, tvyro toks pat ilgesys.

Visiškai toks pat, lygut lygutÄ—liai.

Toks, kokį sunkiausia pakelti.

Ir niekas nežino – kodÄ—l.  

 

 

 

 Išsamius teksto rašybos ir skyrybos ypatumų paaiškinimus žr. www.vlkk.lt  skyriuje Naujienos.

Grįžti į naujienas