Diktanto tekstas: "Gyvasis kultūros vanduo"

„Gyvasis kultÅ«ros vanduo“ (Renata ŠerelytÄ—)

Iš VÄ—linių liepsnelių, iš gurgždančio viduržiemio sniego, iš molžemio ir šiurkšÄių žvyrynų prabyla mano TÄ—vynÄ—. SenÄ…ja upių kalba ji išgieda melodingus vandens dvibalsius, nuo kurių nustÄ—rsta ir apsÄ…la širdis. Mano TÄ—vynÄ— – mažutÄ— ir nepastebima, savo šaknimis prigludusi prie versmingo gyvybÄ—s vandens kaip tÄ™vas, gležnas medelis.

KultÅ«ra – mÅ«sų gyvasis vanduo. Tai, kas auga, kas kyla iš proto ir jausmo gelmÄ—s, įsirašo į giliÄ…jÄ…, o ne į paviršutiniškÄ…jÄ… atmintį. Tai, kas mus ne tik augina, bet ir brandina, kas dilgteli giliai širdyje kaip gyjanti širdperša ir neišglęžta, sunkmečiui užėjus.

Ak, kaip mes trokštame gyventi geriau, kaip pagarbiai tariame žodį „ekonomika“! Bet ar ji yra esminis mus vienijantis veiksnys, mÅ«sų santarvÄ—s pagrindas, daugiabalsÄ— mÅ«sų tautos sutartinÄ—? Juk gali atsitikti taip, kad liksime bestovį ir betylį, bebÅ«gštaujÄ…, susidÅ«rÄ™ su pakilusia ekonomika ir smukusia kultÅ«ra. Ir jokios naujausios technologijos ir prevencinÄ—s programos neišgelbÄ—s mÅ«sų nuo neraštingumo ir dvasinio skurdo, piktdžiugiškai įsivyraujančio mÅ«sų gyvenime.

TiesÄ… pasakius, jau įpratome, kad politikai, žvelgdami į valstybÄ—s strategijÄ…, pirmenybÄ™ teikia ekonomikai, pamiršdami, kad kultÅ«ra ne tik ugdo, bet ir uždirba pinigus. Tačiau ar nevertÄ—tų nuogÄ…stauti, kad mes, piliečiai, patys imame ignoruoti savo giliÄ…jÄ… atmintį, kuriančiÄ… mÅ«sų tapatybÄ™. Tegu toji kultÅ«ra, pasak pažangos skelbÄ—jų, yra archajinÄ—, chtoniška, tačiau bÅ«tent ji, besiskleisdama šiuolaikiniame pasaulyje moderniomis formomis, gali suteikti mums visavertiškumo jausmÄ…. O politikai svariai prie to prisidÄ—tų, jei kultÅ«rÄ… vertintų kaip neabejotinÄ… valstybinÄ—s politikos gairÄ™.

Ir galbÅ«t tada ateitų palaimingas laikas, kai mums nebereikÄ—tų kurti dirbtinių šalies įvaizdžių ir paskui dÄ—l jų raudonuoti prieš visÄ… pasaulį. Juk mÅ«sų TÄ—vynÄ— – ne įvaizdžių šalis. Ji žydi kaip pasaulio medis, savo šaknimis, kamienu ir lapija jungdama visas laiko formas. Ji priglobs kiekvienÄ…, parlÄ—kusį atsigerti gyvybÄ—s vandens – ir kai pÅ«gos sius, ir kai pavasaris skleisis, ir kai rudenio lapai išteš. Tai tu, mano TÄ—vyne, žėri balandžio sniege ir šnari rugio želmeny. Tu, švelnioji lakštingala, giedi man senÄ…ja upių kalba, kurioje sutardami ataidi daugybÄ— įvairių balsų.

Grįžti į naujienas