Finale dalyviai rašė Vaižganto tekstą

Diktantas

Dabar mainÄ—si nebe tik jų vanduo, ir dugnas: kur tik giliau, kur tik duburÄ—lis, ten verpetas lyg pablÅ«dÄ™s putodamosi sukas kriokia, dar gilesnį duburį gręžia. Vartosi kunkuliuoja, kriokia ūžia vandens, lyg pasikartojus antram didžiajam tvanui. Visi laukai ir pievos — ištisa jÅ«ra.

Berods neilgai tetruko tasai gaivalo siutimas; tik keletÄ… dienelių. Ūmai užėjÄ™, Å«mai ir nugriuvo didieji vandens. Tik, jergutÄ—liau, kas paliko! Nuo kalnų, kalvų, nuotakų nuskalauta visa geroji žemÄ—; per kelis colius nuliežta visos derlių puvenos, kurioms padaryti per tÅ«kstančius metų vargo dirbo oras, milijonai sliekų ir tÅ«kstančiai žmonių. Paliko oro ir kitko dar nepaliestas nepapurentas bergždžiapadis, išvertÄ™s negražias savo mÄ—zras. Tai tau gyvenamoji dirva penÄ—tojÄ—lÄ—!

SlÄ—sniose vietose, kur dirvų riebumai ir drÄ—gmÄ— sutekÄ—dami daigino tankiÄ… žolÄ™, kur piekus ganÄ—s, ašvienis mito, už tai žmogų maitindami ir jį darbuose slaugydami, — dabar nei antvalnių, nei nuovalių, nei kalvų, nei kaubrelių, nei sausumų, nei šlapumų. Visa lygiai stora mauro pluta apklota, slegia troškina augmenų gyvybÄ™, kaip kitÄ… kartÄ… tvanų atneštos žemÄ—s suslÄ—gÄ— ir užtroškino ištisas milžinų medžių girias. Tai tau pjaunamoji pievelÄ—, Dievo kilimÄ—lis, dirvos duktÄ— ir jos derlintoja: dirva pievÄ… trÄ™šÄ—, pieva dirvÄ… mėžė. O kas dabar?

IšÄ—jo Piliečiai, dirvų artojÄ—liai, pievų pjovÄ—jÄ—liai. Ir mato — senosios jų žemÄ—s kultÅ«ros nÄ— žymÄ—s. Buvo bekimbÄ… pievas nuo mauro valyti ir jį atgal į dirvas mesti. Tačiau tuoj liovÄ—si. Ir tomis rankomis, kuriomis kitkart slÄ—nius lygino, kalnus nurausÄ—, dabar betesÄ—jo sau pakaušÄ¯ pasikrapštyti. NustÄ—rÄ™ nusiminÄ™ viena aiškiai beišmanÄ—: nuo šio Pavasario potvynio sudiev, senasis Å«ki, sudiev, ir senoji kultÅ«ra! Gamta verčia Piliečius pradÄ—ti visai kitaip Å«kininkauti.

Tik kaip, kad nÄ—ra dar pavyzdžių? Kad nebežymu, kurgi dabar mano, o kur tavo? Ne. Reikia pradÄ—ti nuo dalybų. Imta dalytis slÄ—niais ir susipešta, kad jų kiekvieno kuo daugiausia norÄ—ta; imta dalytis tušÄiomis kalvomis ir vÄ—l susipešta, kad jų nÄ— vieno nÄ— kiek nenorÄ—ta. Imta tartis, kaip betgi sunaudojus, kas yra, kad bent bado nebÅ«tų, ir vis dÄ—lto peštasi.

Taip ir tebestovi perkeistas Å«kis vienas pats, laukdamas, kada gi Piliečiai ateis į jį... ko gi daugiau, jei ne pasipeštų? Nieko gera iš jų nebelaukdamas, stovi Vasaros pasiilgÄ™s, idant ji atitaisytų sudarkytÄ… žemÄ™ ir parodytų Piliečiams, ko dabar iš jos pačios begalima laukti, patiems nebemokant nÄ— pirštu pajudinti.

 

                                                                  Ištrauka iš Vaižganto romano „Pragiedruliai“

 

Teksto skyrybos bei rašybos ypatumų paaiškinimus žr. VLKK.lt skyriuje Naujienos. Kitos naujienos

Grįžti į naujienas