Sugrįžimas

DanutÄ— KalinauskaitÄ—

 

Berniukas ir mergaitÄ—, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvÄ—jantį sniegÄ… pasileido prie upÄ—s. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmÄ—je – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabÄ—gÄ—s už upÄ—s į miškÄ…, vasarÄ… taip masinantį neįžengiamybe: džiunglÄ—s, kuriose, galÄ…sdami tomahaukus, tyko indÄ—nai, spÄ™sdamos spÄ…stus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugÄ™ šaltekšniai ir ožekšniai... Tarp braškančių eglių jau Ä—mÄ— temti, o jie sustirÄ™, peralkÄ™. Kurgi upÄ—, į kuriÄ… pusÄ™ namai? Ä® visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas... NusigalavÄ™, susiglaudÄ™, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutÅ«pÄ— po egle pasitikti likimo – artÄ—jančių vilkų akių žiburÄ—lių. Staiga šakos prasiskleidÄ—, apakino žibintuvÄ—lių šviesa, o prišokÄ™s šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikšÄiojo tomis pačiomis vaikystÄ—s vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinÄ—davai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sÅ«nÅ«s, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkÄ™s motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynÄ—s, ir ji galÄ—tų jÄ… pereiti nesusitepdama batų... Jaunesnysis Azijoje sÄ—di ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedÄ…, į mÄ—nulį, į vÄ—jÄ… ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tÄ—vynÄ—s, net savÄ™s. Tai – absoliuti laisvÄ—... Jų jauniausias sÅ«nus, laimei, namuose, bet jis dienÄ… naktį skendi virtualybÄ—je, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusÄ—se. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikšÄioti? TÄ—vai norÄ—tų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vienÄ… dienÄ… jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. ŽmonÄ—s taip išnyksta...

Sugrįžimas... Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybÄ™ metų saulÄ—je dylÄ… varvekliai. Danguje skylantis ir šukÄ—mis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemÄ… laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dÄ—lto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.

 

Teksto visus rašybos ir skyrybos variantus rasite ValstybinÄ—s lietuvių kalbos komisijos svetainÄ—je www.vlkk.lt

Grįžti į naujienas