OdÄ— moterystei

Dovilė Filmanavičiūtė

OdÄ— moterystei

  

Visas pasaulis, regis, šiandien eina iš proto. Šlovinkit genialų gamtos meno kÅ«rinį, sako jie, šlovinkit moterį. Ir tikrai – tai vyksta, bÅ«kim pašlovintos. Vyrai gatvÄ—se Å«mai pasitempia, apie tuos, kurie namuose, nÄ— nedrįstu užsiminti. Tulpių ir hiacintų pardavÄ—jai trina nuo ankstyvo pavasario sužvarbusias rankas ir švenčiančiųjų pinigų prisotintus kapšus – taip stipriai eina visi iš proto.

O kas esu aš visame tame šurmulyje? SÄ—džiu smaugiama vis augančio pilvo, kuriame rytÄ… vakarÄ… vyksta karatÄ— čempionatai, ir galvoju, kas esu iš tiesų. Moteris su dviem širdimis? Motina? Bent jau žmogus?

Juk jÅ«s visÄ… mano trumpÄ… gyvenimÄ… kažko iš manÄ™s tikÄ—jotÄ—s, vis slÄ—gÄ—t mano jaunus pečius savo lÅ«kesčiais, graužėt priekaištų angliarÅ«gšte. Tiek, kiek siÅ«liau, niekad nebuvo pakankama, vis negana.

Tu, vaikeli, sakÄ—t jÅ«s, privalai bÅ«ti savo vietoje. Stropi mokykloje, nuolanki darbe, kad tik koks vyras šiukštu nepamanytų tave esant per daug drÄ…siÄ…, per daug akiplÄ—šÄ…, per daug svajoklÄ™. Tik tada nutiks jis, lizingu finansuojamas gyvenimas, ir didysis to gyvenimo pasiekimas vaikai. Garsiai nekalbÄ—k, aštriai nejuokauk, sakÄ—t jÅ«s. Moteriai taip nedera ir tik pabandyk bent ko nors iš to sÄ…rašo neišpildyt... Tu – nevykÄ—lÄ—. Ar bent jau ne tokia sÄ—kminga, kokios bÅ«na moterys iš dailių viršelių, postringaujančios apie gebÄ—jimÄ… akimirksniu bÅ«ti viskuo ir visur, kitaip tariant, bÅ«ti supermoterimi, į kuriÄ… lygiuosis visos kitos.

Net jei ir pavyks, neužmik ant laurų, sakot jÅ«s. PadÄ—si karjerÄ… į stalčių, kad bÅ«tum gera mama? Tu perekšlÄ—. BÄ—gsi į biurÄ… iš gimdymo palatos? Tu beširdÄ—. Ir visų nepatenkinsi.

Kelyje Abu Dabis–Reikjavikas–Vilnius netikÄ—tai nutvilko mintis: o kas bus, jei mums gims dukra?

Kaip srauniausia pasaulio upÄ— prašniokšÄia visas mano gyvenimas. Viltys, nerimas, pasiekimai ir netektys – ilgas nenutrÅ«kstantis savÄ™s paieškų krioklys, užgriÅ«vantis visu savo svoriu ir jÄ—ga. Kas bus, jei mums gims dukra? Kas, jei dar viena moteris?

Pavyzdžiui, raudonplaukÄ— mergaitÄ— styrančiomis kasomis ir skirtingomis kojinÄ—mis. „Snobai nesupras niekada tavo noro įsikarti į medį, – valiÅ«kiškai mirkteltų Astrida. – Spjauk kauliukÄ… ant žemÄ—s, laimÄ—k „Kiaurabambio“ varžybas. Vis dar bijai?“ Bijau.

Pro lÄ—ktuvo langÄ… pamatau vandenynÄ… ir nerimas nuslÅ«gsta. Tegul ji ateina. Dar viena neaprÄ—piama galybÄ—, stiprybÄ—. Ieškanti, klausianti, jautriai besidairanti į mus visus, kai nebežinia, kokias dar viltis reikÄ—tų pateisinti, kad taptų tobula. Kurianti, visa apglÄ—bianti, guodžianti, raminanti, savo meile kiekvienÄ… paglostanti. Jos vaikai – visas pasaulis. TurbÅ«t taip į pasaulį ateina moteris. Žmogus, pasitinkamas su užprogramuotais visų mÅ«sų lÅ«kesčiais. BÅ«sima motina, pratÄ™sianti šÄ¯ „mirk gyvenk, bet pateisink“ ciklÄ….

O kas šiandien esu aš?

Aš ta, kuri kviečia: šlovinkim moterį. Ir nebÅ«tinai tik šiandien, Kovo 8-Ä…jÄ….

 

Grįžti į naujienas